Laukinės antys

[ZhIwY;]]

Laukinės antys

Lietuvoje gyvenančios antys skiriamos į dvi grupes: plaukiojančios ir nardančios. Jos skiriasi pagal maitinimosi būdą. Plaukiojančios paprastai maitinasi nenardydamos, maistą ima tik iš tokio gylio, kiek pasiekia ištiesusios kaklą. Nardančios antys maitinasi net kelių metrų gylyje – nardydamos. Gamtoje jos atskiriamos pagal plaukiančio paukščio siluetą. Plaukiojančių ančių aiškiai matoma uodega, nardančiųjų uodegos tarsi nėra – nugara palaipsniui nusileidžia į vandenį. Rankose šios antys skiriamos pagal užpakalinį (pirmąjį) kojos pirštą. Plaukiojančių jis mažas (4 – 8 mm), be odos skiautės. Nardančių – žymiai didesnės (1,5 – 2 cm), su odos skiaute. Plaukiojančios antys yra nedidelio ir vidutinio dydžio (kūno masė 0,2 – 1,5 kg) paukščiai. Kūnas kresnas, kaklas ilgas, snapas platus. Trys kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Vestuviniu apdaru (žiemą, pavasarį) patinų ir patelių plunksnos labai skiriasi. Patinai (gaigalai) ryškiaspalviai, patelės kuklesnės – raibos) Poilsio apdaru (vasarą, rudens pradžioje) abiejų lyčių paukščių plunksnų spalva vienoda. Plunksnos tankios, daug pūkų. Šeriantis plasnojamosios plunksnos iškrenta beveik vienu metu, todėl kurį laiką neužauga naujos, negali skraidyti. Sparne yra kitos spalvos, neretai žvilgantis plunksnų plotelis veidrodėlis. Skirtingų rūšių ančių veidrodėlis skirtingas (svarbus požymis nustatant anties rūšį). Kaip ir visi vandens paukščiai, turi gerai išsivysčiusią pasturgalio (riebalinę) liauką, kurios riebaliniu sekretu paukštis reguliariai tepa plunksnas, kad šios neslaptų. Liauka yra ties uodegos pamatu iš nugaros pusės. Gerai plaukioja, sausumoje vaikšto nevikriai. Skrydis greitas.

Gyvena prie vandens: įvairaus tipo pelkėse, šlapiose pievose, balose, tvenkiniuose, ežeruose, upių pakraščiais.

Lizdai ant žemės (su retomis išimtimis), sukrauti iš pernykštės sausos augalijos. Juose visuomet daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda iki 12 vienspalvių, melsvo, žalsvo, gelsvo, pilkšvo atspalvio kiaušinių. Peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė. Patinai tuo metu nuošaliose, ramiose vietose šeriasi. Jaunikliai išsirita gerai išsivystę: apaugę pūkais, atviromis akimis ir jau pirmąją dieną apleidžia lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Nuo pat pirmos dienos plaukioja ir nardo. Maitinasi savarankiškai, Patelė juos tik vedžioja, šildo, perspėja apie pavojų. Mityboje vyrauja augalinės kilmės maistas. Lesa jaunus augalų daigus, pumpurus, lapus, ūglius, žiedus, sėklas, javų grūdus (rudenį skrenda maitintis į ražienas). Vasarą minta ir gyvulinės kilmės maistu: vėžiagyviais, kirmėlėmis, vabzdžiais įvairiose jų vystymosi stadijose, moliuskais, buožgalviais, smulkiomis varlytėmis.

Plaukiojančios antys

Didžioji antis. Pati gausiausia. Kūno masė 1 – 1,5 kg. Sparnų veidrodėlis tamsiai mėlynas. Kojos oranžinės, patino vestuviniu apdaru galva ir kaklas apaugę ryškiai žaliomis plunksnomis, krūtinė ruda, apatinė kūno dalis šviesiai pilka. Patelė rudai rusva, raiba. Ši antis gerai prisitaiko prie keičiamo kraštovaizdžio (plastiška). Dabar lizdai aptinkami ne tik įprastinėse vietose, bet ir ant šieno kupetų, ar šiaudų stirtų, medžiuose (senuose varnų lizduose), žvėrių ėdžiose, dirbamuose laukuose ir pan.

Dryžgalvė ir rudagalvė kryklės. Mažiausios Lietuvos antys. Kūno masė 0,2 – 0,5 kg. Dryžgalvės kryklės veidrodėlis blankiai žalias, o plasnojamųjų plunksnų stiebai šviesūs. Rudagalvės kryklės veidrodėlio pusė ryškiai žalia, pusė juoda, o plasnojamųjų plunksnų stiebai tamsūs. Tai vieninteliai požymiai atskirti šių rūšių pateles ir patinus poilsio apdaru. Kryklių skrydis labai greitas. Gana paplitę.

Cyplė. Lietuvoje peri negausiai, bet skaitlinga migracijų metu. Tuomet dideli jų būriai aptinkami ežeruose, Kuršių mariose, pajūryje. Skrendančią galima pažinti iš mažos galvos, trumpo kaklo, šviesios apatinės kūno dalies.

Nardančios antys

Kuoduotoji antis (kuode). Iš visų nardančių ančių Lietuvoje peri gausiausiai. Patinas vestuviniu apdaru juodas, tik kūno šonai, pilvas ir veidrodėlis balti. Ant pakaušio – ilgas, nusviręs kuodas. Patelės apdare vietoj juodos spalvos – ruda, o kuodas trumpesnis.

Rudgalvė antis. Antra pagal gausumą Lietuvoje perinti nardančioji antis. Patino vestuviniu apdaru galva ir kaklas ryškiai rudi, krūtinė ir pauodegys – juodi. Likusi kūno dalis šviesiai pilka. Patelė rudai pilka.

Klykuolė. Lietuvoje peri negausiai. Patiną vestuviniu apdaru lengva pažinti iš juodos su baltomis dėmėmis skruostuose galvos. Juodos spalvos yra kaklo viršutinė dalis, nugaros vidurys, uodega ir plasnojamosios plunksnos. Veidrodėlis ir likusi kūno dalis balti. Patelė ne tokių kontrastingų spalvų: vietoje juodos – ruda, vietoje baltos – pilka. Ši antis įdomi tuo, jog peri uoksuose arba specialiai joms iškeltuose inkiluose. Lizdai būna iki 10 m. (!) aukštyje. Išsiritę ančiukai greit palieka būstą: išgirdę patelės šauksmą, ančiukai, kabindamiesi aštriais nagučiais į uokso ar inkilo sieneles, pasiekia angą ir šoka žemyn. Net iŠ aukštai šokdami, neretai atsitrenkdami į sakas, nenukenčia, patelė juos nusiveda į artimiausią vandens telkinį.

Kitos nardančios antys (žiloji, juodoji, ledinė, nuodėguli') Lietuvoje gausesnės tik praskridimų metu, todėl jų sumedžiojama nedaug.

Antys medžiojamos sėlinant, tykant, iš valties, viliojant (su krykštė). Šaunama 2 – 5 numerio šratais, galima naudoti ančių profilius, maketus. Rekomenduojama medžioti su paukštiniu šunimi.